Kas yra no-code? Paprastas vadovas, kaip kurti be kodo

No-code reiškia programinės įrangos kūrimą – svetaines, programėles, duomenų bazes ir automatizacijas – naudojant vizualius įrankius vietoj programavimo kodo. Komponentus tempiate į puslapį, užpildote nustatymus ir sujungiate žingsnius, o platforma tai paverčia veikiančiu produktu. Žinomi pavyzdžiai: Webflow svetainėms, Bubble ir Glide programėlėms, Airtable duomenų bazėms ir Zapier automatizacijoms.

Kodėl tai svarbu kuriant su DI

„No-code“ anksčiau reiškė vieną dalyką: vizualius kūrėjus. Dabar DI programėlių kūrėjai leidžia kurti ir be kodo – tiesiog aprašant, ko norite, pokalbyje. Abu žada, kad programuoti nereikės, bet veikia labai skirtingai, o tai veikia, ką galite sukurti, kiek tai kainuos laikui bėgant ir ar kada nors galėsite programėlę perkelti kitur.

Suprasti, kas iš tikrųjų yra no-code, padeda rinktis tarp jų ir atpažinti ribas, su kuriomis susidursite bet kuriuo atveju. Jei lyginate tiesiogiai, no-code vs DI programėlių kūrėjai nagrinėja kompromisus.

Kasdienis palyginimas

Pagalvokite apie baldų gaminimą.

Tradicinis programavimas yra stalių darbas: galite pagaminti bet ką, bet reikia įrankių, įgūdžių ir laiko.

No-code yra surenkamų baldų sistema su dideliu detalių katalogu. Galite sukurti nuostabiai įvairių dalykų, derindami detales, greitai ir be specialių įgūdžių. Bet jei reikia formos, kurios katalogas nenumato, esate įstrigę – be to, detalės tinka tik prie to paties gamintojo kitų detalių.

DI programėlių kūrėjas labiau panašus į tai, kad aprašote baldą staliui, kuris jį pagamina iš tikros medienos. Įgūdžių nereikia, bet gaunate įprastą baldą, kurį galite nuvežti į kitą dirbtuvę.

Kaip veikia no-code įrankiai

Dauguma no-code įrankių sujungia kelis pagrindinius blokus:

Po viduje, žinoma, yra kodas – paties platformos kodas. Jūsų programėlė iš tikrųjų yra konfigūracijų rinkinys, kurį platforma interpretuoja. Todėl no-code programėlių paprastai negalima eksportuoti kaip įprasto šaltinio kodo ir paleisti kitur.

Pagrindiniai no-code įrankių tipai

Darbo pavyzdys: savanorių grafikas

Tarkime, maisto banke bendruomenės savanoriams reikia būdo užsirašyti į pamainas. Štai kaip tai galėtų atrodyti tipiniame no-code programėlių kūrėjuje:

1. Duomenys. Sukurkite Pamainos lentelę (data, pradžios laikas, vieta, vietos) ir Savanoriai lentelę (vardas, el. paštas, telefonas). Pridėkite Registracijos lentelę, siejančią savanorį su pamaina.
2. Puslapiai. Įtempkite sąrašo komponentą į puslapį ir nukreipkite jį į Pamainos, rodydami tik ateities pamainas su laisvomis vietomis. Kiekvienai eilutei pridėkite mygtuką „Užsiregistruoti“.
3. Darbo eiga. Paspaudus „Užsiregistruoti“: sukuriamas Registracijos įrašas, pamainos laisvų vietų skaičius sumažinamas vienu ir išsiunčiamas patvirtinimo laiškas.
4. Prieiga. Nustatykite taisyklę, kad savanoriai matytų tik savo registracijas, o koordinatoriai – visas.
5. Publikavimas. Platforma talpina programėlę ir suteikia nuorodą.

Neprogramuotojas tai gali sukurti per kelias dienas. Ribos atsiranda vėliau: galbūt reikia taisyklės, kurios darbo eigų redaktorius neišreiškia („niekas negali atlikti daugiau nei dviejų vakarinių pamainų per savaitę, išskyrus komandų vadovus“), kaina keičiasi, kai savanorių daugėja, arba norite persikelti į kitą talpinimo paslaugą. Tada reikėtų papildinio, kūrėjo ar kito tipo įrankio.

Pagrindinių terminų paaiškinimai

Dažnos klaidos ir mitai

• „No-code reiškia, kad mokytis nereikia.“ Programuoti nereikia, bet vis tiek reikia išmokti įrankio logikos: duomenų struktūrų, darbo eigų, leidimų. Rimti no-code įrankiai įvaldomi ne per vieną dieną.
• „No-code reiškia be ribų.“ Kiekviena platforma turi ribų – našumą didelėje apkrovoje, pasirinktinę logiką, konkrečias integracijas. Prieš pradedant patikrinkite jas pagal savo sunkiausią reikalavimą.
• Kainų ignoravimas augant. Daugelis platformų kainuoja pagal naudotojus, įrašus, darbo eigų paleidimus ar naudojimą. Įvertinkite, kas nutiks esant dešimt kartų didesniam dydžiui.
• Prielaida, kad galima eksportuoti. Dauguma vizualių programėlių kūrėjų leidžia eksportuoti duomenis, bet ne programėlę kaip kodą, kurį galima paleisti kitur. Patikrinkite prieš įsipareigodami.
• Silpnos teisės. Privatumo taisykles no-code įrankiuose lengva supainioti. Patikrinkite kaip įprastas naudotojas, kad nematote kitų žmonių duomenų.
• Mintis, kad „no-code“ ir „DI“ yra priešingybės. Daugelis no-code įrankių jau turi DI pagalbininkus, o DI programėlių kūrėjai dažnai vadinami no-code. Svarbiausia, ką gaunate galiausiai: konfigūraciją kažkieno platformoje arba kodą, kuris jums priklauso.

Ko paklausti prieš pasirenkant no-code įrankį (ar DI kūrėją)

• „Ar galiu eksportuoti pačią programėlę, o ne tik duomenis?“
• „Kiek kainuos su 10 kartų didesniu naudotojų ar įrašų skaičiumi?“
• „Kaip užrašyti pasirinktinę taisyklę, kurios vizualus redaktorius nepalaiko?“
• „Kur saugomi mano duomenys ir kas gali juos skaityti?“
• „Ar galiu naudoti savo domeną?“
• „Jei vėliau samdysiu kūrėją, ar jis galės dirbti su įprastais įrankiais?“

Jei naudojate DI kūrėją, tuos pačius klausimus galite pateikti kaip užklausas: „Parodyk, kur ši taisyklė įgyvendinama“, „Ar galiu atsisiųsti kodą?“, „Kiek kainuos talpinimas?“.

No-code ir Mythex

Mythex yra DI programėlių kūrėjas, o ne vizualus no-code įrankis: aprašote programėlę pokalbyje, o agentas rašo tikrą kodą (pagal numatytuosius nustatymus React ir TypeScript), kuris veikia gyvoje peržiūroje ir publikuojamas žiniatinklyje. Programuoti niekada nereikia, bet kodas yra – Pro planai apima pilną kodo redaktorių, eksportą ir GitHub sinchronizavimą, todėl vėliau programuotojas gali perimti projektą. Jei jums labiau patinka vizualus redaktorius, tai irgi pagrįstas pasirinkimas; Bubble alternatyvos ir kas yra DI programėlių kūrėjas padės apsispręsti.

Klausimai