Kas yra mažai kodo (low-code)? Paprastas vadovas

Low-code yra programinės įrangos kūrimo būdas, kai didžioji programėlės dalis surenkama vizualiais įrankiais – vilkimo ir metimo ekranais, duomenų modeliais ir darbo eigų schemomis – o kūrėjai rašo nedidelius kodo kiekius tik toms dalims, kurių tie įrankiai negali padaryti. Jis yra tarp tradicinio programavimo ir no-code. Terminą populiarino tyrimų įmonė Forrester 2014 m., o žinomos platformos yra Microsoft Power Apps, OutSystems, Mendix ir Retool.

Kodėl tai svarbu kuriant su DI

Jei esate verslininkas ar smulkaus verslo savininkas ir svarstote kurti programėlę, sutiksite tris etiketes: no-code, low-code ir DI programėlių kūrimo įrankius. Dažnai jos sumaišomos, bet nukreiptos į skirtingus žmones. Low-code platformos daugiausia taikomos įmonių IT komandoms, o daugelis jų numato, kad kas nors komandoje moka rašyti kodą, kai vizualūs įrankiai nebeužtenka.

Tai padeda išvengti įrankio, sukurto 50 darbuotojų IT skyriui, kai esate vienas žmogus su idėja, arba priešingai – paprasto įrankio pasirinkimo sudėtingai verslo sistemai. Taip pat paaiškina, kodėl DI kūrimo įrankiai keičia situaciją: kai DI rašo kodą jūsų vietoje, „low“ dalis svarbi mažiau, nes rankiniu būdu rašomos dalys nebėra sunkiausia dalis.

Kasdienė analogija

Pagalvokite apie vakarienės gaminimą.

• Tradicinis programavimas yra gaminimas nuo nulio: žaliavos, pilna kontrolė, daug įgūdžių ir laiko.
• No-code yra paruoštas maisto rinkinys: viskas iš anksto sudėliota su receptu. Greita ir patikima, bet gaminate tai, kas yra dėžėje.
• Low-code yra paruoštas rinkinys su gerai apsirūpinusia virtuve. Daugiausia laikotės rinkinio, bet patyręs virėjas gali pridėti savo padažą, pakeisti ingredientą ar pakeisti žingsnį.

Virtuvė ir yra skirtumas. Low-code suteikia išėjimą į tikrą kodą, o tai galinga – kol kas nors moka gaminti.

Kaip veikia low-code platformos

Daugelis low-code platformų turi keletą bendrų savybių:

Paskutinė eilutė dažnai lemia didesnėms įmonėms. Low-code platformos sukurtos taip, kad IT išlaikytų priežiūrą, kol daugiau žmonių kuria programėles.

Darbo pavyzdys: išlaidų patvirtinimo programėlė

200 darbuotojų įmonė nori pakeisti el. paštu siunčiamas išlaidų lenteles programėle.

Naudodama low-code platformą komanda galėtų:

1. Vizualiai modeliuoti duomenis. Expense turi darbuotoją, sumą, kategoriją, kvito nuotrauką ir būseną.
2. Suprojektuoti ekranus vilkant komponentus. Forma išlaidai pateikti, sąrašas vadovams, suvestinė finansų skyriui.
3. Nubrėžti darbo eigą. Pateikta → vadovas patvirtina → jei viršija nustatytą sumą, patvirtina finansai → apmokėta.
4. Prijungti esamas sistemas. Prisijungti su įmonės Microsoft ar Google paskyromis; iš HR sistemos rasti kiekvieno darbuotojo vadovą.
5. Parašyti šiek tiek kodo ten, kur reikia. Tarkime, taisyklė, kuri išlaidoms nustato, ar reikia finansų patvirtinimo, priklauso nuo skyrių biudžetų, kurie gyvena kitoje sistemoje. Kūrėjas parašo trumpą skriptą, kuris gauna biudžetą ir nusprendžia.
6. Diegti per IT. Platforma tvarko talpinimą, prieigos taisykles ir audito žurnalus.

Žingsnius 1–4 galėtų atlikti techniškai įgudęs verslo analitikas. 5 žingsniui reikia kūrėjo. Būtent toks padalijimas ir yra low-code esmė.

Low-code vs no-code vs DI programėlių kūrimo įrankiai

Ribos blunka: daugelis no-code ir low-code platformų dabar turi DI asistentus, o DI kūrimo įrankiai gali sukurti tas pačias vidines įrankių programėles, kuriomis garsėja low-code. Daugiau žr. no-code vs DI programėlių kūrimo įrankiai.

Pagrindiniai terminai

Dažnos klaidos ir klaidingi įsitikinimai

• „Low-code reiškia, kad bet kas gali sukurti bet ką.“ Vizualios dalys paprastos, bet sudėtingoms programėlėms vis tiek reikia kūrėjo įgūdžių, ypač integracijoms ir pasirinktinei logikai.
• „Low-code skirtas tik prototipams.“ Daugelis įmonių svarbias vidines sistemas valdo low-code platformose. Kompromisas yra priklausomybė nuo platformos, o ne nerimtumas.
• Priklausomybės (lock-in) nepakankamas įvertinimas. Jūsų ekranai ir darbo eigos paprastai gyvena platformos savitame formate. Perėjimas reiškia viso perstatymo.
• Mokėjimo už naudotoją ignoravimas. Kai kurios platformos moka už kiekvieną asmenį, naudojantį programėlę, o tai gali greitai susidėti, kai vidinį įrankį diegiate visai įmonei. Patikrinkite prieš įsipareigodami.
• Nuobodžių dalių praleidimas. Leidimai, audito pėdsakai ir testavimas svarbūs low-code taip pat, kaip ir įprastame kode.

Ką paklausti prieš pasirinkdami (ir ko paklausti savo DI kūrimo įrankio)

• „Kas kurs ir prižiūrės tai – ar turime ką nors, kas moka rašyti kodą?“
• „Kiek kainuos, kai visa įmonė naudos tai?“
• „Ar galime prisijungti prie savo prisijungimo sistemos ir esamų duomenų?“
• „Jei paliksime platformą, ką galime pasiimti su savimi?“

Jei pasirenkate DI kūrimo įrankio kelią vidiniam įrankiui, naudingi tokie užklausų pavyzdžiai:

• „Sukurk išlaidų patvirtinimo programėlę: darbuotojai pateikia, vadovai tvirtina, o viršijantys [sumą] reikalauja ir finansų patvirtinimo.“
• „Tik vadovai mato savo komandos išlaidas. Įgyvendink tai serveryje.“
• „Įrašyk kiekvieną patvirtinimą ir atmetimą su tuo, kas tai padarė, ir kada.“

Daugiau apie tokią programėlę žr. kaip sukurti vidinį įrankį ir Retool alternatyvas.

Low-code ir Mythex

Mythex yra DI programėlių kūrimo įrankis, o ne low-code platforma: vizualaus darbo eigos redaktoriaus nėra. Programėlę aprašote pokalbyje, o agentas rašo kodą – ekranus, duomenų bazės lenteles, serverio logiką – kurį matote tiesioginėje peržiūroje ir galite publikuoti. Pasirinktinė logika, kuriai low-code platformoje prireiktų kūrėjo, tiesiog yra dar viena užklausa. Pro plane gaunate pilną kodo redaktorių, eksportą ir GitHub sinchronizavimą, kad kūrėjas galėtų perimti projektą. Didelėms įmonėms, kurioms reikia įmontuoto valdymo ir gilių įmonės integracijų, specializuota low-code platforma gali vis dar būti geresnis pasirinkimas.

Klausimai